Magnis maisto produktuose
Jungtinėse valstijose atliekant vieną tyrimą buvo pastebėta, kad magnio suvartojimas su maistu Jungtinėse Amerikos Valstijose sumažėjo nuo 475–500 miligramų per parą 1900 metais iki 215–283 miligramų 1990 metais, greičiausiai dėl didėjančio apdorotų maisto produktų suvartojimo. Tik valgant maistą sunku pasiekti rekomenduojamą 400 miligramų paros dozę. Įrodymai leidžia teigti, kad vakarietiškoje „dietoje“ santykinai trūksta magnio, o „rytietiškoje dietoje“, kuriai būdingas didesnis vaisių ir daržovių kiekis, magnio yra daug.
Daug magnio yra augaliniuose produktuose – kviečių sėlenose, moliūgų sėklose, saulėgrąžose, riešutuose, taip pat žaliose daržovėse – špinatuose, salotose, petražolėse, krapuose, nes magnis yra centrinis chlorofilo katijonas. Nuo 50 iki 150 mg magnio yra 100 g žaliųjų daržovių – špinatuose, salotose, petražolėse, krapuose, rūgštynėse. Nemažai magnio turi morkos, moliūgai ir ankštinės kultūros – sojos, šparaginės pupelės, žirniai. Magnio šaltiniu gali būti žemės ir kiti riešutai, kakava ir juodasis šokoladas, razinos, grybai, žuvis, ypač lašišinė, jūrų gėrybės – krabai, krevetės, jūros kopūstai. Pieno produktuose magnio nėra daug – tik apie 12 mg/100 g.
Apdorojant ir gaminant maistą reikšmingai sumažėja jame esančio magnio kiekis: verdamos daržovės netenka 50 procentų magnio, o iš rudųjų ryžių gaunant baltuosius ryžius prarandama 80 procentų pirminio magnio kiekio. Šiuo metu naudojamose sintetinėse trąšose retai yra magnio, todėl jo yra mažiau dirvožemyje ir maisto produktuose. Užsakydami atlikti kraujo tyrimą, gydytojai įprastai nenurodo atlikti magnio kiekio nustatymo testą, dažniausiai į jį nekreipiama dėmesio. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad bendras magnio kiekis organizme ir jo kiekis serume prastai koreliuoja tarpusavyje: magnio kiekis serume gali būti normalus, nors ląstelių viduje jo atsargos gali būti mažos. Be to, pacientų, kurių organizme yra šarminė aplinka, serume magnio kiekis gali būti mažas, nors visame organizme magnio gali netrūkti, o rūgštinė organizmo terpė gali lemti normalų magnio kiekį serume, nepaisant jo stokos ląstelių viduje. |
Wester pastebi, kad „Ilgai nevalgius gali išsivystyti 20 procentų viso magnio kiekio organizme deficitas, tačiau jo kiekis serume išlieka nepakitęs“. Kaip tuomet pastebėti magnio stokos problemą? Magnio tyrimų draugija (angl. Society for Magnesium Research) be jonizuoto magnio kiekio serume taip pat akcentuoja paciento ligos istorijos bei klinikinių simptomų svarbą. Tikėtina, kad žmonės, valgantys daug mėsos, riebalų, cukraus ir baltos duonos produktų, būdingų vakariečių dietai, su maistu suvartoja nedaug magnio. Taip pat tie, kurie gyvenime susiduria su įvairiais magnio absorbciją slopinančiais veiksniais, greičiausiai prastai įsisavina maiste esantį magnį. Vienas iš būdų nustatyti galimą magnio stoką, yra įvertinti magnio stokos simptomus:
- lėtinis nuovargis, silpnumas ir išsekimas,
- per didelis jautrumas triukšmui ir skausmui,
- aukštas kraujospūdis,
- galvos skausmas,
- dirglumas, nervingumas, nerimas,
- depresija ir apatija,
- raumenų spazmai, tikas, mėšlungis, drebėjimas (ypač plaštakų, pėdų ar veido raumenų),
- prasta atmintis ir negalėjimas sutelkti dėmesį,
- nemiga,
- lėtinis vidurių užkietėjimas,
- lėtinis per stiprus raumenų įtempimas,
- sumišimas ir orientacijos praradimas,
- anoreksija (apetito sumažėjimas),
- emocinis nestabilumas / sustiprėjusios reakcijos,
- ataksija (arba sutrikęs gebėjimas koordinuoti judesius),
- nereguliarus ar greitas širdies plakimas.
Tačiau verta pastebėti, kad esant nedidelei magnio stokai, simptomai gali būti neryškūs ir nebūdingi.
|
